Šiandienos skaitiniuose girdėjome apie bendruomenę, kuri nenori klausyti pranašo žodžių žmonijai. Šią pranašų vedamą tautą dažniausiai supo nedraugiški kaimynai, tad per istoriją ji daug kentėjo: prarado dalį teritorijos, patyrė okupacijų ir tremčių, pažino vergystę, tačiau pasiekė išsvajotą laisvę ir vėl galėjo laisvai gyventi mažame prieš amžius jai skirtame žemės lopinėlyje. Tauta buvo brangi Dievo akyse, o žemė – pirmutinė pavadinta Marijos žeme. Izraelio istorija turi daug panašumų su mūsų Tėvyne, kuri patyrė daug vargo ir skausmo ir kurią mes taip pat vadiname Marijos žeme.
Pažvelkime į kraštą, į kurį Jėzus ateina skelbti Gerosios Naujienos: valstybės vadai nori politinio stabilumo, o tarnautojai stengiasi surinkti pakankamai mokesčių, kad patenkintų savo valdžią, o galbūt ir savo poreikius. Religijos atstovams Jėzus kliūva, nes jam negana tik išorinių praktikų, o reikia tikro gailestingumo ir širdies atsivertimo. Nepritaria Jėzui ir turtingieji bei verslininkai, kuriems svarbiausia pelnas, pramogos ir linksmybės. Izraelio tauta, pamiršusi ištikimybę Dievui, bando ieškoti savo būdų į laisvės palaimą.
Jėzus pasilenkia prie kiekvieno žmogaus – savo artimo, o ypač vargšo. Jis kviečia atleisti savo priešams ir susitaikyti su persekiotojais. Jis ragina laikytis ne tik Dievo įstatymo raidės, bet ir sekti Dvasia: mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visa siela ir visomis jėgomis, o artimą kaip save patį. Šią žinią jau buvo skelbę pranašai, tačiau Jėzus savo gyvenimu parodo, kad tikroji meilė yra gyvybę už draugus atiduoti. Tai – tikrosios laisvės pagrindas.
Išrinktosios tautos istorija mums primena, kokia trapi yra tautos laisvė ir kaip ji priklauso nuo pasitikėjimo Dievu. Šiandien, švęsdami laisvę, pažvelkime, ar einame laisvės keliu, o gal savo elgesiu rizikuojame ją prarasti? Mums labai reikia išgirsti pranašų balsą – Dievo balsą. Dievas nori užtikrinti mums ne tik laisvę, bet ir palaimą pažadėtoje žemėje. Pranašo balsas tepasiekia mūsų ausis: „[…] padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą […]“ (Įst 30, 20).
Kaip rinktis gyvenimą? Kokiu keliu eiti? Mozė perdavė tautai Sandorą – dešimt Dievo įsakymų. Tai Dievo meilės ir gailestingumo orientyrai mums kiekvienam asmeniškai ir kartu bendruomenei. Imkime tik vieną pavyzdį: Dievas mums sako Nežudyk.
Pasaulyje savižudybių skaičiumi esame vieni iš pirmųjų. Girdėti raginimų įteisinti eutanaziją, – tai irgi savižudybė, tik su medikų pagalba. Siekiant padėti nevaisingoms poroms, rengiamos dirbtinio apvaisinimo programos, kurių rengėjai, orientuodamiesi į pelną, pasirenka naikinti gyvybes, nors yra būdų padėti toms pačioms poroms nežudant. Mus pagrįstai šokiruoja atvejai, kai tėvai atsikrato savo vaikų, įmesdami juos į šulinį ar kitaip palikdami. Tačiau skandalinga, kaip ramiai reaguojame, kai daugybė motinų pasirenka atsisakyti pradėtų, bet dar negimusių kūdikių. Tai irgi žudymas. Teisingai reaguojame į teroristų išpuolius Prancūzijoje ar Amerikoje, bet palyginti mažai kalbame apie masines žudynes Sirijoje arba žūstančius okupuotojoje Ukrainos teritorijoje.
Mirties kultūra mus apsupusi. Ji plinta ir netiesiogiai – pažvelkime į alkoholizmo epidemiją. Ne tik dedame per mažai pastangų, kad neleistume šiai ligai plisti, bet ir randame įvairiausių būdų skatinti alkoholio vartojimą.
Gimstamumo, emigracijos statistika rodo, kad gyventojų skaičius dramatiškai mažėja, taigi mažėja ir tvirtų šeimų. Jei nebebus vaikų, kurie galėtų rūpintis savo senstančiais tėvais, nebebus ir piliečių, kurie galėtų rūpintis savo valstybe.
Pranašas ir mums šaukia: „Rinkis gyvenimą.“
Šiandien matydami tokią padėtį laisvo krašto gyventojai labiausiai rūpinasi savo likimu ir vis sunkiau pastebi šalia esančių skausmą. Tam, kad jungtumės į bendrą veiklą, reikia atsivertusios širdies. Popiežius Pranciškus yra sakęs: „Tik Dievo Gailestingumas gali išvaduoti žmoniją iš daugybės blogio formų, kartais siaubingų, kurias joje sukuria egoizmas. Dievo malonė gali atversti širdis ir atverti išeities kelius iš žmogiškai neišsprendžiamų situacijų.“
Laisvė, kaip ir mūsų pačių gyvybė, yra Dievo mums duota dovana. Ją reikia saugoti, branginti, už ją dėkoti ir kasdien ja rūpintis. Dekalogas duotas tam, kad žinotume kelią, kaip išsaugoti tikrąją laisvę. Galime kiekvienas pats sau peržvelgti ir likusius įsakymus, klausdamas, kaip tai veikia mano ir mūsų valstybės gyvenimą.
Ruošdamiesi Velykoms daugelis ateiname prie klausyklų susitaikyti su Dievu. Svarbu pasitikrinti, ar gyvename pagal Dievo mums duotus nurodymus, o pastebėjus savo nuklydimus, atsiversti ir pasiryžti grįžti į laisvės kelią. Tirdami savo sąžinę turime atkreipti dėmesį ir į savo pareigas šeimoje bei visuomenėje.
Tėvai, savo pavyzdžiu rodykite teisingą kelią vaikams. O jūs, sveikatos sistemos darbuotojai, užtikrinkite, kad darbas gelbstint gyvybes nesikirstų su etikos ir moralės principais. Valstybės vadovai ir tarnautojai, verslo pasaulio atstovai, siekite neprasilenkti su tiesa ir teisingumu. Mūsų visų pilietinė atsakomybė ir pareiga yra atpažinti, ar mūsų išrinktieji veda tautą teisingais keliais ir, dalyvaujant rinkimuose, bei kitais žingsniais siekti, kad įstatymai atitiktų tiesos ir doros kelio principus.
Dekalogas yra visiems suprantamos nuorodos, kurios mus išlaiko ne tik tiesos, bet ir laisvės kelyje. Mes visi esame pašaukti būti Dievo pranašais – krikštu dalyvaujame Kristaus pranašiškoje tarnystėje. Turime pranašauti savo gyvenimu, kasdieniais sprendimais, savo pilietine atsakomybe.
Pranašai ir šiandien mus kviečia atsiversti, kad išgirstume, ką mums kalba Viešpats. Kovo 11-ąją tauta matė prieš akis atsiveriantį laisvės pažadą ir galimybes. Tai išsiilgtoji, pažadėtoji žemė, į kurią stebuklingais keliais mus atvedė Viešpats. Kaip ir Jėzaus laikais, taip ir šiandien Dievas mus kviečia atsiversti, sekti Jo keliais, kad ir mes, ir ateinančios kartos, galėtume džiaugtis Jo žadėta laime. Amen.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
2016-03-11 Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje
